Atožvilgsniai. Portreto eskizas: poetas Petras Zlatkus

Atožvilgsniai. Portreto eskizas: poetas Petras Zlatkus

Ramūnas Čičelis

„Norint sukurti gerą literatūros kūrinį, nebūtina gyventi įdomiai“. Tokia nuostata minta beveik visa dabartinė lietuvių literatūra. Gruodžio 6 dieną Jonavos viešojoje bibliotekoje pristatyta poeto Petro Zlatkaus naujausia knyga „Meilės ir vienatvės filosofija“ pagrįsta visiškai kita pozicija: neįmanoma parašyti gerą eilėraštį, nieko ypatinga neišgyvenus. P. Zlatkus – kūrėjas, jaunystėje daug keliavęs po Pietų Europą bei Aziją, neišvengiamai patyręs ne vieną pasiją jaunoms mergaitėms ir moterims. Dažniausia tokių jausmų atomazga – nelaimingos meilės istorijos, iš kurių poetas ir rašo eilėraščių eilutes ir strofas.

Atrodytų, paprasta suprasti P. Zlatkaus aistras ir mėgautis jo kūryba, tačiau konfliktas tarp literatūros ir gyvenimo Vakarų humanistikoje vyksta jau ne pirmą šimtmetį. XX amžiaus pradžios rusų struktūralistai buvo radikalūs: rašytiniame tekste yra tiek literatūros, kiek jame nėra gyvenimo atspindžių. Pagal tokią logiką jonaviečio poeto kūryba būtų traktuojama kaip menkavertė. Tačiau naujausios P. Zlatkaus knygos pavadinime ne veltui vartojamas žodis „filosofija“. Juk panašiu laiku, kol rusai, kartu su britų estetistais, mėgavosi dailiomis literatūros formomis, Vokietijoje gyveno ir kūrė filosofai Friedrichas Nietzsche, Arthuras Shopenhaueris ir kiti. Šie mąstytojai savo tekstais teigė priešingą tiesą: tik nebijantis gyventi žmogus gali kurti gerą meną. P. Zlatkus jaunystėje pilnomis saujomis sėmė gyvenimą ir šiandien patvirtina vėlgi seniai žinomą dėsnį: poetų laikas neveikia, šie žmonės yra nepavaldūs istorijai, todėl visai nestebina tai, kad jonavietis poetas iki šiol turi vidinės jėgos, šilumos ir aistros rašyti apie meilę ne kaip pasenęs, o kaip vis dar tebejaunas kūrėjas. Taigi, P. Zlatkaus eilėraščiai nesukuria naujo gyvenimo, jie patys yra to gyvenimo įkvėpti.

Dažnai būtų galima išgirsti piktus liežuvius kalbant, kad daugelis Jonavos poetų yra grafomanai, tarp jų ir P. Zlatkus. Vis dėlto, nesileidžiant į viso miesto autorių kūrybos analizę, apie neseniai bibliotekoje vykusio literatūros vakaro herojų būtų galima pasakyti, kad jo eilėraščiai – tai kūriniai, turintys individualumo žymę, todėl negali būti vadinami grafomaniškais. Subtilumas, būdingas P. Zlatkaus eilėraščiams, slepia šelmišką ir pirmiau jaučiančio, bet po to ir mąstančio poeto asmenybę. O jos esama kuklios, adekvačios, nesusisvarbinusios ir tiesiog labai sveikos. Mūsų laikais, kai svarbesni tampa ne patys literatūros kūriniai, o jų autorių viešoji laikysena, P. Zlatkus yra maloni išimtis, nepasiduodanti jokioms reklamoms, norui kalbėti kuo daugiau ir kuo dažniau.

P. Zlatkaus eilėraščių poetika yra neoromantinė, kūrėjui nesvetimos tos klasikinės formos, kurioms pradžią Vakarų literatūros suteikė italų renesanso poetas Francesco Petrarca, sukūręs savo žymųjį sonetų rinkinį, skirtą mylimai mergaitei Laurai. Bet ir šiuo atžvilgiu P. Zlatkus lieka originalus: tradicija jam reikalinga kaip atsvara avangardui ir kaip galimybė savo asmenybės charakteriu tą tradiciją išvaduoti nuo sentimentalumo ir šiandien, atrodytų, pasenusių poetinių intonacijų. P. Zlatkus nėra nei didis novatorius, nei tradiciją saugantis davatkiškas poetas – jis įsikuria tarp šių pozicijų ir savąja patirtimi rašo eilėraščius. Jonavietis poetas yra avis rara tarp daugelio žmonių, nes tų unikalių patirčių per netrumpą gyvenimą yra gausiai prikaupęs. Filosofas Arvydas Šliogeris yra rašęs apie tai, kad daugelio mūsų gyvenime gilių patyrimų esama vos kelios akimirkos. P. Zlatkus jų stoka nesiskundžia. Jonavos viešojoje bibliotekoje pristatyta jo knyga yra tokių momentų lobis, mums, gyvenantiems vis labiau kasdieniškai, galintis atstoti gyvus patyrimus ir primenantis, kad literatūra, ypač poezija, kalba tai, ko pasakyti kaip nors kitaip beveik neįmanoma.