Spalio 12 d. Jonavos viešojoje bibliotekoje vyko Stanislovo Abromavičiaus knygos „Tremties vaikai“ trečiosios dalies pristatymas. Renginį vedusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė trumpai supažindino susirinkusius su sąjungos vykdoma veikla, ypatingai pasidžiaugė knygų leidyba ir knygynėliu, kuriame platinamos knygos apie rezistencijos kovas, tremties vargus ir sąjungos veiklą. Pristatydama knygos „Tremties vaikai“ autorių Stanislovą Abromavičių, akcentavo, kad nors pats nebuvo tremtyje, tačiau domėjosi tremtį patyrusių žmonių išgyvenimais, užrašinėjo istorijas, kurios tarsi šeimos metraščiai. 

Iš karto buvo sumanyta leisti vieną knygą, bet medžiagos surinkta tiek, jog iš karto buvo išleistos dvi. Trečioji knyga išleista 2017-ųjų metų pradžioje ir dalyvavo Vilniaus knygų mugėje. Jau baigiama rengti ir ketvirtoji knyga. Taip pat Stanislovas Abromavičius sumąstė, kad reikia išleisti dar vieną knygelę vaikams. Taigi, atrinktos istorijos, kurios būtų įdomios 12-14 metų vaikams. Ji vadinsis „Vaikystė Sibiro toliuose“. Darbas beveik atliktas, beliko rasti pinigų leidybai. Serijos „Tremties vaikai“ leidėjai nusprendė jautriausias knygose pateiktas istorijas išversti į anglų kalbą, kad su jomis galėtų susipažinti dar platesnis skaitytojų ratas. Šiuo metu vyksta knygos redagavimo darbai.

Stanislovas Abromavičius papasakojo, jog knygose „Tremties vaikai“ publikuojamos istorijos neskelbtos kituose leidiniuose. Trijose knygose jau aprašyta apie 250 istorijų. Autorius kvietė visus, kas dar nori papasakoti savąją istoriją, kreiptis į laikraščio „Tremtinys“ redakciją. S. Abromavičius akcentavo, jog dirba be atlygio, bet daug. Jo darbo diena trunka aštuonias valandas. „Susitikimuose manęs klausia, ar sunku užrašyti skausmą. Sako, kad svetimo skausmo nebūna. Todėl ir man buvo sunku kartu su knygos herojais pergyventi jų gyvenimus, vienas už kitą sunkesnius, tragiškesnius. Kita vertus, iš tų žmonių galėjau pasimokyti atkaklumo, tikslų siekimo, Tėvynės meilės,“ – kalbėjo S. Abromavičius. Autorius papasakojo labiausiai įsiminusias istorijas. Jam pasisekė rasti jauniausiąją tremtinę Marytę Cekanavičiūtę-Bagdonienę iš Kaišiadorių, kuriai trėmimo dieną buvo tik trys dienos. Jis pasidalino ir Marijonos Bliujienės, kuriai teko patirti tremtį esant 116 metų, istorija. Tuo laiku ji nepasakė trėmėjams nei vieno blogo žodžio, nes buvo, akla, kurčia, suparalyžiuota. Buvo tikimasi, kad atsiras artimieji, kurie vyks paskui neįgalią senolę. Atsirado anūkas, kuriam tuomet jau buvo per 60 metų. Jis kitu ešelonu nuvažiavo į Sibirą paskui močiutę, ten ją globojo ir senolė dar trejus metus išgyveno.

S. Abromavičius prisipažino, jog jam svarbu, kad „Tremties vaikų“ knygų pristatymo metu dalyvautų nors vienas gyvas liudininkas, kuriam teko išgyventi tremties kančias, netektis. Viešėdamas Jonavoje, jis pasikvietė Meilutę Raštikytę-Alksnienę, kuri papasakojo apie tragišką Lietuvos kariuomenės generolo Stasio Raštikio šeimos likimą – išblaškytą jų šeimą, tremtį, artimųjų netektis, dvigubą senelės tremtį ir savo išgyvenimus, slapstantis nuo antrojo ištrėmimo. Teko tapti Maryte Neryte ir ilgam pamiršti savo pavardę. S. Abromavičius paklausė Meilutės, kada ji vėl tapo Raštikyte? Ji atsakė, jog tik 1990 m. Autoriui pateikus klausimą, ar nebuvo skaudu, kad už pavardę teko būti ištremtai, M. Raštikytė trumpai papasakojo savo dėdės dailininko Adomo Smetonos istoriją, kuris tremtyje pasakė: „Jei nebūčiau Smetona, nebūčiau čia“. Tai išgirdęs kitas žmogus paprieštaravo: „Aš ne Smetona, bet ir aš esu čia“. Trėmė ne tik kažkuo nusipelniusius Lietuvai. S. Abromavičius akcentavo, jog daugelis lietuvių patekę į žiaurią terpę, ne tik stengėsi nepalūžti, bet ir dorai auklėjo savo vaikus, skiepijo jiems vertybes.

Renginyje pasisakęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko pavaduotojas Juozas Yla atskleidė savo sąsajas su Jonavos kraštu – 1951 m. spalio 2 d. pirmą kartą teko pabuvoti Jonavoje – iš čia jį išvežė į Sibirą. J. Yla patikino, jog kiekvienas tremtyje patyrė daug skausmo ir vargo, tačiau knygose nėra pykčio. Jis sakė, kad reikia statyti paminklus, rašyti knygas ir kalbėti jaunimui, kuris nesupranta daugelio dalykų, tekusių tremtiniams. J. Yla susirinkusiems papasakojo apie savo tremties išgyvenimus Naryme. Baigdamas linkėjo visiems Lietuvos žmonėms optimizmo ir vilties – juk lietuviai ištvermingi, sunkius laikus išgyveno…

Jonavos kultūros centro tremtinių choras „Viltis“ (vadovė Violeta Michelkevičienė, ) atliko kelias dainas. Ilgametė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkė Veronika Gabužienė skaitė poetų eiles ir baigė renginį V. Cinausko poezijos posmais:

Nugrimzk į praeitį, tremtie,
Pilna žiaurumo ir patyčių,
Bet viską saugok, atmintie,
Kaip saugojai paveikslą Vyčio!

Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė
Rimantė Tarasevičienė