Abraomas Kulvietis – Europos Reformacijos ir raštijos pradininkas LDK

Abraomas Kulvietis – Europos Reformacijos ir raštijos pradininkas LDK


Warning: preg_match(): Compilation failed: invalid range in character class at offset 34 in /home/kvblt/domains/regionas.kvb.lt/public_html/wp-content/plugins/nextgen-gallery/products/photocrati_nextgen/modules/nextgen_basic_tagcloud/package.module.nextgen_basic_tagcloud.php on line 183

2017 m. kovo 16 d. Jonavos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko renginys „Abraomas Kulvietis – Europos Reformacijos ir raštijos pradininkas LDK“. Renginyje dalyvavęs Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčios pastorius Giedrius Ažukas trumpai supažindino su Reformacijos judėjimu. Apie Abraomą Kulvietį šiltai, paprastai, tačiau įtaigiai kalbėjo pranešėjas – istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekanas doc. dr. Deimantas Karvelis, Jonavoje baigęs tuometę I-ąją vidurinę mokyklą.
Kas gi buvo tas Abraomas Kulvietis iš Kulvos? Ar galima kažką naujo pasakyti apie jį? Pranešėjas suintrigavo klausytojus, pažadėjęs pacituoti vieną neskelbtą dokumentą. Pateikiamas sutrumpintas Deimanto Karvelio pasakojimas apie A. Kulviečio veiklą.
Kada gimė A. Kulvietis? Niekas tiksliai to nežino. Ant paminklo parašyti 1510 metai, o mokslinėje literatūroje tai įvairuoja iki 1512 m. Mokslininkai, kai nėra tiksliai žinoma žymaus veikėjo gimimo data, bando nustatyti pagal metus, kada jis pirmąkart įstojo į universitetą. Todėl pagal metus, kai jis įstojo į Krokuvos universitetą galima teigti, kad A. Kulvietis gimė 1512 m. D. Karvelis akcentavo, kad „kalbame apie žmogų, kuris šioje žemėje praleido labai nedaug – mirė Kristaus amžiaus, 33 metų. Per savo gyvenimą nesutiko savo žemiškos meilės, nesukūrė šeimos“.
A. Kulvietis gimė smulkių bajorų šeimoje. Galbūt, nieko nebūtume apie jį ir žinoję, jei jis nebūtų norėjęs siekti mokslo. A. Kulvietis praėjo griežtą tėvų auklėjimo mokyklą. Jam likimo buvo užprogramuota būti bajoru, t. y. turtėti, stengtis įsigyti kuo daugiau žemių ir siekti politiko ar karvedžio karjeros. Tėvai jo visiškai neskatino mokytis. A. Kulviečio draugas Johanas Hopijus rašė:  „Abraomo tėvai nesuprato išsilavinimo naudos“. Kalbame apie epochą, kai pirmąkart net ir Europoje buvo suvokta, kad viena didžiausių žmogaus gyvenimo vertybių, vienas didžiausių potencialų glūdi dviejose matricose: prote ir širdyje. A. Kulviečio niekas nestūmė į mokslus, tačiau jo amžininkai, kurie yra palikę kažkokių žinių apie jį, visi kalba apie paklaikusį jo norą mokytis. A. Kulvietis pasirinko netipišką bajoro kelią – jis pasišventė studijoms. Kalbame apie žmogų, kurį galima laikyti pirmuoju Lietuvos intelektualu, inteligentu, Renesanso žmogumi. Toks jis buvo – skaitė tik geriausias knygas, studijavo tik geriausiuose Europos universitetuose (Krokuvos, Liuveno, Leipcigo, Vitenbergo, Sienos). J. Hopijus rašė, kad „Liuveno universitete A. Kulvietis hebrajų, graikų ir lotynų kalbas išmoko ne blogiau nei savo motinos kalbą“.
Grįžusį į Lietuvą A. Kulvietį pradeda globoti Lietuvos kancleris Albrechtas Goštautas, kuris siūlo finansavimą ir nori, kad jis studijuotų mediciną bei tapęs gydytoju, būtų Goštauto dvaro gydytoju.  A. Kulvietis atsisako šio pasiūlymo. Dainora Pociūtė teigia, kad „A. Kulvietį galima laikyti pirmąja Lietuvos sąžine“. Tai jo tekstuose atsiranda žodis „sąžinė“.  A. Kulvietis, kaip ir Martynas Liuteris, daro tai, ką daro iš meilės tiesai ir noro ją išsiaiškinti. Jis nepaima Lietuvos kanclerio A. Goštauto pinigų, tačiau jis priima Prūsijos kunigaikščio Albrechto paramą ir vyksta studijuoti į Leipcigą, vėliau – į Vitenbergą, kur  tuomet dirbo M. Liuteris. A. Kulvietis – pirmasis lietuvis, pasirinkęs studijas draudžiamame universitete. Jis buvo pirmas Lietuvos disidentas, pats save vadinęs pirmuoju tremtiniu, galima sakyti, buvo pirmasis pabėgėlis iš Lietuvos. 1539 m. antras Vokietijos liuteronas Filypas Melanktonas rašė Albrechtui Goštautui laišką apie A. Kulvietį. Laiškas lotynų kalba, jis saugomas Vokietijoje. Tai šis laiškas, kuris niekur nebuvo skelbtas. Laiške Vokietijos reformacijos legenda suvokia į kokią Lietuvą grįžta A. Kulvietis. Jis rašo: „Abraomas man skundėsi, kad Lietuvoje jo laukia persekiojimas“. F. Melanktonas prašo A. Goštauto, kad šis saugotų ir globotų „šitą mokslingą ir gerą bei dorą vyrą, nes jis ateityje gali tapti tėvynės pažiba“. Tuokart į Lietuvą A. Kulvietis negrįžta, bet vyksta į Sienos universitetą, ten studijuoja teisę ir apsigina daktaro laipsnį. Jis yra pirmas lietuvis, apsigynęs šį laipsnį užsienyje. 1541 m. A. Kulvietis grįžta į Lietuvą, trumpam užsuka į Kulvą ir atvyksta į LDK sostinę Vilnių. Jis pradeda lankytis pas karalienę Boną Sforzą ir šv. Onos bažnyčioje sako pamokslus. Tačiau A. Kulvietis dėstė protestantiškas tiesas. Tai papiktino vyskupą, kuris uždraudė A. Kulviečiui pamokslauti. Karalienė Bona rašė, kad A. Kulvietis „pradėjo lankytis pas ją dažnai, sutelkė aplink save daug žmonių ir pradėjo kalbėti tai, ko tuo metu nebuvo galima kalbėti. Aš jį įspėjau taip nesielgti“. A. Kulvietis imasi kito svarbaus darbo – su karalienės Bonos leidimu įkuria pirmąją kolegiją Vilniuje, kuri buvo labai aukšto lygio ir joje studijavo bajorų vaikai. Tačiau ši mokykla veikė tik vienerius metus, nes buvo uždrausta. A. Kulvietis iš karalienės Bonos gauna laiškutį, kuriame jis raginamas kuo greičiau bėgti iš Lietuvos, nes jam gresia mirties bausmė. Tuomet jis atskiriamas nuo katalikų bažnyčios ir tampa religiniu pabėgėliu – emigruoja į Prūsiją, į Karaliaučių, kur jo laukia kunigaikštis Albrechtas. Po jo pasitraukimo iš Lietuvos, A. Kulviečio mama buvo uždaryta į kalėjimą. 1543 m. jis parašo atvirą laišką karalienei Bonai. Tai pats ilgiausias tekstas, kuris išliko po jo mirties. Laiške rašo apie buvimą Vilniuje ir kodėl jis buvo priverstas pabėgti iš Lietuvos, apie tai, kaip buvo uždaryta mokykla ir už mokslą kai kurie net nesusimokėjo, tačiau čia pat A. Kulvietis rašo: „bet ne finansinis nuostolis man svarbus, bet už mano triūsą parodytas nedėkingumas“. Tai pirmasis lietuvis, kuris viešai išpažino savo įsitikinimus. Jis pakankamai aštriai kalba apie katalikų bažnyčią. A. Kulvietis nepiktžodžiauja, nevartoja jokių negražių žodžių bažnyčios atžvilgiu. Jis sugeba neįžeidinėti kitaip mąstančių. „Yra daug Jūsų pavaldinių, puikiai išsimoklsinusių, baigusių mokslus Vokietijoje, bet mano likimo įbauginti, jie pasiliko Vokietijoje. O Prūsijos kunigaikštis kuria Karaliaučiaus universitetą ir kviečia mane tapti jo  rektoriumi, bet, maloningiausioji pone, kaip skaudu mums visiems, kad trokšdami dirbti saviesiems, dabar turime dirbti svetimiesiems. Bet, jei Jūsų Viešpatystėje neatsiras man vietos, šį kvietimą aš priimsiu“. Joks istorikas nėra suradęs žinių, kad karalienė Bona būtų atsakiusi į A. Kulviečio laišką, tačiau ji šį laišką tikrai gavo. A. Kulvietis iki paskutinės minutės norėjo grįžti į Lietuvą.
Reformacijos judėjimas pirmąkart į Europą atnešė tolerancijos suvokimą, laisvo žmogaus apsisprendimo suvokimą. Karaliaučiuje kunigaikštis Albrechtas įsteigė universitetą ir paskyrė A. Kulvietį jo vadovu. Jis Karaliaučiuje buvo vertinimas, tačiau kaip rašė jo draugas J. Hopijus „A. Kulvietį traukia į Lietuvą tėvynės meilė ir meilė motinai“. Motiną, su karalienės Bonos pagalba, pavyko išlaisvinti iš kalėjimo.
A. Kulvietis 1545 m. trumpam grįžo į Lietuvą. Buvo galvojama, kad jis grįžo į Lietuvą dėl savo motinos. Tačiau motina po sūnaus mirties parašė kunigaikščiui Albrechtui, kad „tik grįžęs į Lietuvą, jis iš karto vyko į Vilnių padėti ten keliems lietuviams ginčytis tikėjimo klausimais su vietiniais“. Tai pirmasis tikėjimo disputas LDK. Grįžęs iš Vilniaus A. Kulvietis tragiškai, netikėtai mirė Kulvoje. Apie A. Kulviečio mirtį yra kilę daug sąmokslo teorijų. Viena jų, kad jis buvo nunuodytas. Tačiau jo draugas J. Hopijus rašė, kad, „važiuodamas į Lietuvą, A. Kulvietis jau sirgo, turėjo kažkokią ligą krūtinėje“. Kaip įstabiai A. Kulvietis gyveno, taip ir mirė įstabiai. Jis sukvietė visus dvaro tarnus ir išsakė dvi valias: palaidoti vienoje iš Kulvos kalvų ir, kad jam būtų sugiedota giesmė „Pagarbints būki ir pačestavotas“. Tai paties A. Kulviečio lietuviškai parašytas psalmės vertimas, kuris pateko į M. Mažvydo pirmąją lietuvišką knygą.
Deimantas Karvelis pabaigoje akcentavo, kad didžiausia Lietuvoje biblioteka buvo Abraomo Kulviečio.
Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčios bendruomenės nariai paįvairino renginį: Linas Kučinskas giedojo giesmes, o Jolanta Miščiukienė skaitė ištrauką iš M. Mažvydo „Katekizmo“.

Rimantė Tarasevičienė
Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Danutės Kasparavičienės nuotraukos


Parašykite komentarą