Visą vasarą po rajono bibliotekas keliauja mūsų kraštietės rašytojos Elvyros Žeižienės knygos vaikams ,,Kedrynų mergaitės  istorijos“sutiktuvės.

       Dovainonių bibliotekoje taip pat sulaukėme ir pačios autorės, ir jos dovanotų knygų. Į knygos sutiktuves susirinko ne tik moksleiviai, jų tėveliai , bet ir skaitytojai, kuriems tremties tema ypač skaudi ir artima. Šiemet minėjome pirmųjų tremčių 80-metį. Sibiro trėmimus patyrė ir daugybė Dovainonių, Rumšiškių krašto žmonių. Elvyros Žeižienės knygoje aprašomi jos vaikystėje sutikti žmonės, kilę iš Kaišiadorių rajono, 1948 metų gegužę ištremti į tolimąjį  Sibirą. Rašytoja papasakojo, kad šios knygos idėja gimė, pasakojant vaikystėje  patirtus  išgyvenimus savo vaikams, vėliau anūkams. Tai ir  paskatino  šiais prisiminimais pasidalinti su Lietuvos vaikais. Sibiro tremties tema yra labai skaudi ir svarbi mūsų tautos istorijos dalis.  Rašytoja pastebėjo, kad tremtyje gimusių ir augusių vaikų problematika aktuali ir šiandieną emigracijoje augantiems vaikams. Savasties paieškos, gimtosios kalbos išsaugojimas ir bendravimas ryšių palaikymas su savo tėvyne.

 Literatūrologė Vytauto Didžiojo universiteto  doc. dr. Loreta Žvironaitė apžvelgdamą praėjusių metų vaikų literatūros leidinius žurnale apie vaikų knygas ,,Rubinaitis“,,Spingulės tamsos karalystėje , arba įtaigių, bet negatyvių knygų metai“ ( 2020 m. realistinė lietuvių vaikų ir paauglių proza) rašytojos Elvyros Žeižienės knygą apibūdino kaip vienintelę realistinio žanro knygą, kuri skirta pradinių klasių skaitytojams, paremta autorės asmenine patirtimi ir išgyvenimais . Kūrinys yra pelnęs fondo „Švieskime vaikus“ konkurso antrąją literatūrinę  premiją. Literatūrologė akcentuoja, kad tremties tema nėra lengvai suvokiama to neišgyvenusiems skaitytojams. Kelias į savo kraštą jo net neturėjusiems vaikams skausmingas dvigubai: gimę net ne Lietuvoje, bet vis tiek esą lietuviai, kartais jie net nesuvokia savo tapatybės esaties, džiaugiasi vaikyste, praleista ten, svetimame krašte, kurį laiko savo namais. Literatūrologė  rašo, kad  Elvyros Žeižienės knyga dvelkia begaline šviesa ir stilistiniu skaidrumu. Tos mažos Kedrynų mergaitės gimtinė – šalta Sibiro žemė. Bet ji jai sava. Santūriai ir taupiai pasinaudojama gamtinės aplinkos vaizdiniu – kedrų ir maumedžių gamtovaizdžiu. Kita vertus, rašytoja puikiai balansuoja tarp vaikiškumo ir taip skausmingo tautiškumo  paieškų. Autorei puikiai pavyksta atskleisti vaikiškos kasdienybės džiugesį net ir tokiomis mūsų – suaugusiųjų – kitaip vertinamomis sąlygomis. Čia, žinoma, istorija ir situacija kita, bet visiems vaikams reikia tų pačių vaikystės džiaugsmų. Elvyros Žeižienės tekstas stebina lengvumu, žaismingumu, grakštumu. Gal iš pradžių tos miniatiūras primenančios istorijos atrodo šiek tiek prislopintos lėtos kalbėsenos, bet vėliau jos išsirutulioja į smagių istorijų grandinę. Įtaigiai sukurti charakteriai: spalvingas griežto pradinių klasių mokytojo Nikolajaus Petrovičiaus personažas, kuprelis Martynas ar visada lyg šešėlis susivėlusiais juodais plaukais besiblaškanti ir kelianti siaubą grafaitė Gesė. Be visų kitų vaikų – Olios, Ninos, Paškos, be abejo, pats spalvingiausias ir charakteringiausias iš visų personažas yra Vaska, grupės vedlys ir gynėjas. Itin santūri ir taikli kalbėsena leidžia teigti, kad tekste nėra perteklinių pagražinimų, o peizažai itin gražūs, ilgainiui jų mažėja, bet tai ir teikia tekstui dinamikos. Mažučiai vaizdeliai tampa vientisa šeimos, bandančios išlaikyti nors šiek tiek pozityvumo beprasmybėje, istorija. Iš visų noveles ar net miniatiūras primenančių istorijų, susiliejančių į visumą, įsimintiniausios atrodo apie kinrožę ir apie dvejetą už skiedras. Mokytojas, visai be reikalo raudona spalva įraitęs panašų į šnypščiančią gyvatę dvejetą už tik dėl lietuviškos tarties netaisyklingai perskaitytą žodį, tik dar kartą įrodo, kad visi – ir vaikai, ir suaugusieji – tuo metu buvo laikmečio aukos “,- rašo literatūrologė .

        Šiais savo knygoje išryškintais epizodais rašytoja ir pasidalijo su mūsų bibliotekos jaunaisiais skaitytojais.     Moksleiviai domėjosi Sibiro gamtos ypatumais, koks buvo lietuvių vaikų gyvenimas bei mokymasis rusiškoje mokykloje, kokius žaidimus jie žaidė ir kokia buvo jų kasdienybė. Kai kurių  moksleivių seneliai jau buvo  jiems  pasakoję apie tremties baisumus ar matė apie tai filmuose.  Autorė paskaitė ištrauką iš savo knygos apie uogaujant patirtą susitikimą su taigos valdovo rudojo lokio  jaunikliu. Ir tik per plauką išvengtą akistatą  su netoliese buvusia meška, kuri galėjo baigtis liūdnai. Žinoma,  uogaujančias dauges išgelbėjo greitos kojos ir ištikima šuns pagalba.

  Autentiškus rašytojos prisiminimus papildė susitikime dalyvavęs bibliotekos skaitytojas Vytautas Sidaras, 1948  metų  gegužės tremtinys.  Jis, būdamas penkiolikos metų, su mažu broliuku, pasiligojusia mama ir aštuoniasdešimt metų perkopusia senele buvo ištremtas į Sibirą. Šiai šeimai teko gyventi toje pačioje  Krivliako gyvenvietėje, kurią  knygoje aprašo  mūsų kraštietė autorė, ir  pažinoti  bei drauge dirbti sunkius miško darbus su Elvyros Krilavičiūtės Žeižienės  tėvais ir kitais ištremtais giminaičiais.

      Mūsų bibliotekoje turime jaunesniojo Vytauto brolio, Sauliaus Sidaro, geologijos mokslų daktaro, profesoriaus, nuostabią prisiminimų knygą apie Sibirą ,,Vis tolstantis  horizontas“. 2018  metais  bibliotekoje taip pat turėjome gražias šios knygos sutiktuves.

      Tremtis, palietusi didelę dalį Lietuvos šeimų, ir apie tai neturime pamiršti. Ateinančioms kartoms turime nuolat priminti,  kokia kaina šiandieną turime klestinčią laisvą Lietuvą. Turime tai branginti ir saugoti. Elvyros Žeižienės knygos ,,Kedrynų mergaitės istorijos” vaikams sutiktuvės gražus šios veiklos įprasminimas.

Nuotraukoje – Jaunieji skaitytojai ir sutiktuvių renginio  dalyviai  su autorės dovanotomis knygomis  prie Dovainonių bibliotekos.

  V.Sadauskienės nuotraukos

• 

•