Rugpjūčio 13-19 dienomis Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kolumbuso mieste (Columbus, Ohajo valstija) įvyko kasmet organizuojamas, didžiausias bibliotekų sektoriaus renginys „82nd IFLA World Library and Information congress. Connections. Collaboration. Community“. Tai tarptautinės bibliotekų asociacijų federacijos (IFLA) organizuojama konferencija ir kartu generalinė asamblėja, kuri sukviečia informacijos ir bibliotekų sektoriaus specialistus iš viso pasaulio.

IFLA apie organizuojamą konferenciją skelbia gerokai iš anksto, numatydama konferencijos vietas ir datas keliems metams į priekį, tad savo sprendimą dalyvauti renginyje aš jau priėmiau 2015 m. spalį. Tinkamai susiklosčius aplinkybėms ir gavus edukacinę stipendiją iš Kultūros Tarybos šiai veiklai, jau metų pradžioje pirkau bilietus kelionei į JAV. Kelionė už Atlanto visada skambėjo intriguojančiai, nors tikėjau, kad nieko tokio ypatingo ten nėra. Nuostabos neturėtų kelti, nes mus apskritai supa labai daug „Amerikos“ kasdien – daiktai, filmai, reklamos, serialai… Tiesa, kalbėti bendrai apie JAV labai sudėtinga, valstijos labai skirtingos ir kiekvienoj iš jų galioja savos taisyklės.

Kelionė
8 valandų skrydis – štai kas mane neramino labiausiai. Tai juk darbo diena lėktuve! Ir išlipti „pailsėti“ nėra kur. Mano nuostabai skrydžiai praėjo labai sklandžiai, nesusipratimų ir nesusipratimų nebuvo. Lėktuvuose pakankamai patogu, galima žiūrėti filmus, klausyti muzikos ir skaniai pavalgyti. Apie kokybišką miegą, žinoma, aš nekalbu, bet ko dar galima tikėtis? Skrydis ne vienas, nes tiesiogiai iš Lietuvos į konferencijos miestą Kolumbusą nuskristi nėra galimybės, tad kelionę organizavau per Kopenhagą ir Vašingtoną. Laikas, praleistas oro uostuose yra pakankamai didelis praradimas, nes nelabai ką turiningo nuveiksi, apart skaitymo, naršymo internete, žaidimų ar kryžiažodžių. Pabosta sėdėti, pabosta laukti. Smagu tai, kad visur yra nemokama galimybė įkrauti telefonus, o ir internetas visai neblogas. Vašingtono oro uoste galėjau ramiai pažiūrėti krepšinio varžybas Lietuva-Ispanija, kurios daugiau niekam ten neatrodė įdomus reiškinys.
Apie Jungtinių Amerikos Valstijų muitinę girdėjau ne vieną istoriją, tad buvau nusiteikusi, jog tai nebus maloniausia procedūra. Tiesa, žmonės sako, kad viskas priklauso nuo to, kuriame mieste tą patikrą atlieki. Vašingtono mieste muitinė griežta, bet viskas pakankamai racionalu. Nesklandumų nekilo, tik, mano žiniai, į JAV negalima įsivežti vaisių ar mėsos gaminių, net jei tai būtų lėktuve nespėtas suvalgyti obuoliukas… Didelėm akim žiūrėdama atidaviau visus kuprinėje turėtus skanėstus uniformuotam pareigūnui ir galėjau keliauti toliau. Toks ir nuotykis.

Mažai amerikietiška Amerika
Mano išvados ir nuomonė susiformavo tik apie Kolumbuso miestą ir šiek tiek Ohajo valstiją – kadangi, kaip minėjau, šalis didelė, tad bendrus bruožus visai valstybei taikyti sunku. Patiko tai, kad anglų kalba čia labai aiški, o žmonės tiesiog fantastiški – neperdėtai mandagūs ir labai malonūs, neprašantys prieis, paklaus, padės (turbūt turistus išduoda sutrikęs veidas ir „ieškančios“ akys).
Tiesa, jie nuo pirmojo mūsų (mano ir kitos lietuvės kolegės) ištarto „laba diena“ galėjo pasakyti, kad mes turime akcentą, tačiau negalėjo nurodyti kokį. Puikiai susišnekėjome, tačiau dažnas nežinojo, kur yra Lietuva. Tai visiškai nestebino ir neliūdino – juk ir pas mus ne kiekvienas išvardintų Amerikos valstijas ar Afrikos valstybes.
Kolumbuso miestas gana paprastas, buvęs stipriai pramoninis, tad įspūdingos ar „kitokios“ akiai architektūros pasigedau. Dangoraižių taip pat vos keletas, nes, kaip vietiniai sako, čia gana pigi žemė, tad galima plėstis „į šonus“. Ką verta pamatyti? Turbūt biblioteką, meno muziejų, zoologijos sodą. Mano nuomone, tai vienas mažiausiai amerikietiškų miestų lyginant su matomais per televiziją.
JAV turi labai keistą ir lietuviams mažai suprantamą dalyką – kainas, nurodomas be mokesčių. Kaina, nurodyta prie produkto prekybos centre nėra galutinė kaina, kurią teks mokėti kasoje. Visuomet prisideda 17,5 proc. mokestis (turbūt, PVM). Tai yra labai nepatogu, reikia laiko priprasti ir piniginėje visada turėti daugiau pinigų.
Taip pat reikia priprasti prie kiekių, nes viskas parduodama didelėse pakuotėse, tad retai kur gali nusipirkti vieną šokolado batonėlį… Kainos panašios kaip Lietuvoje, nieko išskirti negalėčiau. Kadangi valiuta kita, ne visada galima objektyviai įvertinti.

Konferencijos atgarsiai
Konferencija vyko miesto konferencijų centre. Erdvės puikiai pritaikytos dideliam žmonių srautui – vienu metu čia buvo apie 3000 asmenų iš 145 pasaulio šalių. Kažkas juokavo, kad tai – bibliotekininkų olimpiada (tuo metu vyko Olimpinės žaidynės Brazilijoje). Tiesa, šiek tiek nustebino, kad mieste nebuvo jokių nuorodų ar informacijos visuomenei apie tai, kad čia vyksta gana didelis savaitės trukmės renginys. Tikėtina, prioritetai teikiami kažkam kitam.
Konferencijos dalyviai gavo „startinius paketus“ su išsamia programa, vardo kortelėmis, lankstinukais, rėmėjų atributika, krepšį. Savanoriai visos konferencijos metu teikė informaciją, pasitiko atvykusius, nukreipė į auditorijas. Išsamią konferencijos programą sudarė 250 puslapių leidinys, su pranešimų aprašymais, pranešėjų, parodų dalyvių sąrašais. Nepatogu tai, kad vienu metu vyksta daug įdomių sesijų, tad reikia dėlioti prioritetus, kur dalyvauti. Nors racionalu, kol taip yra daroma, tačiau dalyviui tai ne visada patogu.
Konferencijoje buvo galima išgirsti įvairaus tipo ir turinio pranešimų. Nuo globalių iššūkių šių dienų informacinei visuomenei iki mažos bibliotekos Indijos priemiestyje pasiekimų. Visi turime kuo didžiuotis, tad žinių vadyba čia labai svarbi – kiekvienas pateikdamas savo pavyzdžius, pasiekimus, iššūkius įkvepia kitus ir skatina judėti pirmyn. Paklausiusi skirtingų pranešimų supratau, kad visi mes susiduriame su panašiomis problemomis tik jų formos, mastai ir sprendimo būdai skiriasi. Bibliotekoms pasaulyje rūpi bendruomenių poreikiai, kaip jas sutelkti veikoms, kaip sudominti vaikus ir jaunimą, kaip bibliotekoms tapti labiau matomoms, kaip spręsti autorių teisių problemas virtualioje erdvėje. Vienam – menka smulkmena, kitam – didelis žingsnis ir atradimas. Šioje konferencijoje supratau, kad nėra mažo pasiekimo. Kiekvienam svarbu, tai, ką jis daro ir jei tai padeda pasiekti norimą tikslą – belieka tik pasidžiaugti. Reikia vertinti ir mokėti didžiuotis kiekvienu pasiekimu, nebijoti apie tai papasakoti ir pristatyti.
Konferencijos metu daugybė žmonių ne tik turėjo galimybę susipažinti ir pabendrauti bet ir 200 iš anksto suderinusių galėjo pristatyti savo veiklas „posterių sesijoje“ – dvi dienas trukusioje plakatų parodoje. Kauno apskrities viešoji biblioteka šios sesijos metu pristatė savo elektronines paslaugas: bibliotekos mobiliąją aplikaciją, interaktyvų žaidimą „Knygos kelias“ ir edukacinę programėlę vaikams „Atgimę vaikystės autoriai ir senosios iliustracijos“. Paprastai tariant, kiekvienam priėjusiam papasakojome apie save, apie bibliotekų metus ir tai, ką veikiame. Ne vienam mobilioji programėlė pasirodė puiki idėja, o virtualūs žaidimai – puikus būdas pritraukti jaunimą. Kaip ir minėjau, nei mažų, nei didelių pasiekimų čia nėra, bet visuomet svarbu palyginti save su kitais – bendram kontekste mes „atrodome“ tikrai gerai.
Konferencija vyksta kasmet skirtingose vietose, skirtingose šalyse. 2017 m. konferencija vyks Lenkijoje (Vroclave), o 2018 m. – Malaizijoje (Kvala Lumpūre). Tokiame renginyje, mano nuomone, turi pabuvoti kiekvienas bibliotekų sektoriaus specialistas, nes, paprastai tariant, akis paganyti yra į ką.

Buvo verta?
Vizitas Jungtinėse Valstijose buvo ypatingai sklandus, be didelio vargo susidorojome su kilusiais iššūkiais. Ar norėčiau grįžti? Į Kolumbusą tikrai ne. Į Niujorką – naktį, kai viskas šviečia. Dieną, ten tvoskia asfalto karštis, žmonių nesuskaičiuojama galybė, kamščiai, nuo reklamų besisukanti galva… (teko trumpai lankytis skrydžio į Lietuvą metu). Dar būtų smagu aplankyti Las Vegasą ir Didijį Kanjoną.
Konferencijoje tikrai verta sudalyvauti, sekti bendras tendencijas ir pasisemti idėjų. Turinys įvairus, vienareikšmiškai vertinti sunku, bet manau, kiekvienas pasiima tai, ko jam reikia. Puiki atmosfera, žmonės.
Ideali proga tai padaryti vykstant kitais metais į Lenkiją. Tikiu, kaimynai užtikrins itin šiltą priėmimą.

Eglė Vaitkevičienė
Vyresnioji metodininkė
Kauno apskrities viešoji biblioteka