Balandžio 28 d. Jonavos viešojoje bibliotekoje vyko Nacionalinės bibliotekų savaitės renginys „Žodžių vitražai“, kurio metu poetas iš Vilniaus Aidas Marčėnas kalbėjo apie tai, kas yra poezija, kodėl ji kuriama, nuo ko priklauso šis kūrybinis veiksmas. A. Marčėnas yra vyresniosios lietuvių poetų kartos atstovas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, daugelio literatūros kritikų ir poetų kolegų vadinamas „poezijos guru“.
Renginio pradžioje paklaustas, kas yra poetas – Dievas, velnias, angelas, šventasis ar tiesiog žmogus? – A. Marčėnas prakalbo apie tai, kad pats eilėraščių autorius yra beveik nepriklausomas pats nuo savęs: eilėraščiai nėra ilgai ir kruopščiai apgalvojami ir tik po to užrašomi; jie gimsta didžiulio ir labai staigaus paties poeto energijos išlydžio dėka ir pasirašo beveik savaime. Nesileisdamas į painius metafizinius svarstymus, A. Marčėnas pripažino, kad galimybė kurti eilėraščius yra dovana, niekaip nesusijusi su gražiu eiliavimu proginiais atvejais.
Prieš A. Marčėnui pradedant skaityti savo eilėraščius, logiškas klausimas (po to, kai atsakyta, kas yra poetas) buvo „kas yra poezija?“. Kūrėjas pripažino, kad, rašydamas eilėraščius, labiausiai priklauso nuo kalbos, kuri toli gražu nėra vien buitinė ir susijusi tik su praktiniu rūpesčiu. Kalba A. Marčėnui ir daugeliui kitų poetų yra atminties talpykla. Geras poetas visada atsimena labai daug, ir ne vien savo gyvenimo detales – reikalas tas, kad kalba yra dvilypė: viena vertus, ji talpina asmeninę biografiją, kurios neturi būti per daug, nes poetas visada, net fiziškai pasenęs, lieka mažu vaiku, ir tai jam padeda atsiminti tai, kas slypi kalbos genuose – buvusias kultūrines epochas, ankstesnius kūrėjus, jau nebūtinai gyvus, bet sukūrusius tai, kas išliko kalboje ir pasiekė mus tik per kalbą. Poezija yra savotiškas tarpininkavimas – taip būtų galima apibendrinti poeto, poezijos ir skaitytojo vaidmenį.
Paprašytas pasakyti savo nuomonę apie jaunąją poetų kartą, A. Marčėnas tvirtino, kad ta karta dar nėra susiformavusi, tai dar tik pavieniai kūrėjai. Visgi dvi šiuolaikinės poezijos raidos kryptis A. Marčėnas apibendrintai įvardijo: poezija dabar daugiausiai yra arba eseistinė, arba perdėtai manieringa. Jaunesni poetai yra pagauti aktualijų, kasdienio gyvenimo detalių, socialinių procesų ir net politinės kritikos – žodžiu, XX amžiaus pabaigoje Vakarų ir kartu lietuvių literatūroje prasidėjusi žanrų sintezė tęsiasi. Ar poezija, kaip daugiausiai būties apimanti kūrybos forma, šioje sintezėje yra vyraujanti, palikta mąstyti renginio publikai. Antroji poezijos raidos tendencija yra susijusi su perdėtomis pastangomis, kad poezija būtų graži. Senoji, poezijos galiūnų Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio ir kelių kitų kūrėjų karta mirė, todėl dabar tuščias poezijos laukas užpildomas manieringumu, kuris, deja, tik primena grandų kūrybą, tačiau jos nepapildo. Visgi A. Marčėnas džiaugėsi tuo, kad poezija yra gyva, nes tradicija visgi vienaip ar kitaip yra tęsiama.
Žaismingai pasiteiravus, ką po dešimties metų atsimins iš susitikimo su Jonavos skaitytojais, A. Marčėnas juokavo, kad būtinai įsimins pirmojoje žiūrovų eilėje sėdėjusias mergaitę su žaisliniu meškiuku ir kitą mergaitę su mama. Paskaitęs eilėraščių iš savo kūrybos rinktinės „Eilinė“, poetas klausėsi Jonavos Senamiesčio gimnazijos moksleivių sukurtų dainų pagal jo eilėraščius. Vėliau tvirtino, kad dainų melodijos puikiai atitiko gilumines eilėraščių prasmes. Susitikimo pabaigoje kūrėjas buvo pavadintas „Išminčiumi“ – suprantama, tai išgirdęs jis autoironiškai šypsojosi.
A. Marčėnas Jonavos viešojoje bibliotekoje paskutinį kartą buvo lankęsis prieš daugiau nei penkiolika metų, todėl, baigdamas viešnagę šįsyk, palinkėjo susitikti kur kas greičiau.

Ramūnas Čičelis
Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka